- šlunkas
- ךluñkas (1 członek) sm. (2) Rtr, KŽ, Srd, Lkš, šlùnkas (1) Gs, Lp; SlavXI211, FrnW
1. kokia stambesnė kūno dalis: Akis, galva, ranka, koja bus šlunkas J. Bus kreisva, kad kas netur visų šlunkų JII224. Sušalau, kad visi šluñkai dreba Vdžg. Šlùnkai dar mano sveiki Grš. Visus šlùnkus skauda Plv. Jam tę viduriuose kokį šlùnką sopa Ūd. ^ Kad duosiu, tai šlùnkų nesurinksi! Vrb. Neturi kuoj šuva šiktie, tai šlunkais LTR(Vs). ║ gabalas (ppr. mėsos): Mėsos visi šlunkẽliai sudėti Snt.
2. Šlv, Vdžg, Vrb daikto dalis ar detalė: To namelio ne šluñkų nėra Smln. Tos mašinos tik vieni šluñkai belikę Br. Ką čia tokį vežimą dar taisyt, kad jau jo visi šluñkai supuvę VšR.
3. Rtr šlaunis.
◊ šlunkùs pamèsti atsigulti: Buvau pavargusi. Atsiguliau, pàmečiau savo šlùnkus, pailsėjau, ir vėl gerai Gl.
Dictionary of the Lithuanian Language.